Religinio žmogaus atsakomybė. Lietuvos žydų rabiniška mintis tarp racionalizmo ir chasidiško misticizmo

Lietuviškojo judaizmo ypatumai – oponavimas chasidizmui (misnagdiškumas), racionalumas, aiškinant Torą ir halakhinius potvarkius, autoritetingi halakhiniai sprendimai, remiantis racionalia tekstų analize, ir rabiniškas autoritetas, paremtas rašytinės ir sakytinės Torų išmanymu, modernios ješivos, galiausiai musaro judėjimas, – yra tai, kas plačiausiai žinoma ir pripažįstama kaip bruožai, neatsiejami nuo šiuolaikinio nechasidiško ortodoksinio judaizmo. Tačiau ar pats šiuolaikinis lietuviškasis ortodoksinis judaizmas nebus įgijęs ir kai kurių bruožų, būdingų chasidiškai ortodoksijai, ir atvirkščiai – chasidizmas, perėmęs eilę misnagdiškų elementų? Kodėl, nepaisant to, jog dažnai tiek tyrėjai, tiek ir stebėtojai akcentuoja, kad konfliktas (ar bent jau konfliktą sukėlusios priežastys) tarp vienos ir kitos stovyklos jau nugrimzdo istorijoje ir laikas pradėti kitokių santykių istoriją, kai kur, ir Lietuvoje, tie konfliktai vis iš naujo įsiliepsnoja ir išlieka?

Alexander Lvov ir Aušra Pažėraitės monografijoje „Religinio žmogaus atsakomybė: Lietuvos žydų rabiniška mintis tarp racionalizmo ir chasidiško misticizmo" į šiuos ir daugelį kitų klausimų siekiama atsakyti iš naujo keliant klausimus apie žydų bendruomenės (vadintos „šventąja bendrija", kehila kdoša) skaldymosi į įvairių grupinių tapatybių pradžią, vykusią Vilniaus Gaono gyvenimo paskutiniais dešimtmečiais, kai tradiciniai ginčai šioje bendrijoje, spręsti remiantis šventaisiais tekstais, transformavosi į ideologinius konfliktus, atsirėmusius į asmenybių charizmą ir išpažįstamas idėjas.

Turint omenyje naujausius tyrimus apie chasidizmo kaip būtent modernaus judėjimo pradžią, kilusią iš konflikto, o ne sukėlusią konfliktą, knygoje analizuojama rabiniškos konfliktologijos samprata šiandieninės situacijos Lietuvoje kontekste bei pateikiami keli pokalbiai su paskutinį dešimtmetį Sovietų Sąjungoje veikusio disidentinio žydų sugrįžimo prie religijos judėjimo dalyviais, kuriuose fiksuojami probleminiai šiandieniams, posovietinės erdvės žydams vienos ar kitos ortodoksijos pasirinkimo niuansai. Galiausiai knygoje koncentruojamasi ir į kai kurių su litvakišku judaizmu siejamų aspektų – rabiniško autoriteto ir atsakomybės, musaro, halakhos ir etikos (ne)sąsajos, atsižvelgiant į ankstesnius tyrimus ir įsitvirtinusius požiūrius į musaro judėjimo humanistinį pobūdį, – analizę. Monografijoje pateikiami ir keli Lietuvos rabiniškos minties paveldo – Vilniaus Gaono, r. Izraelio Salanterio ir r. Elijahu Desslerio – tekstai ir pristatomi rašytojo Chaimo Grades apsakyme „Ginčas" pateikiami poholokaustiniai argumentai už ir prieš lietuviškojo musaro idėjas.